Gyvename viename iš mažyčių butų daugiaaukščių pastatų komplekse, kuriame įsikūrę ne mažai viduriniosios klasės šeimų. Tačiau mūsų kompleksą ypač pamėgę Felis domestica šeimos atstovai galbūt net jau viršija Homo sapiens atstovus, kadangi šie įtrauktanagiai keturkojai, besididžiuojantys tokiais savo didžiaisiais užmiesčio pusbroliais kaip liūtai, tigrai, lūšys ir ocelotai, nebijo nieko mūsų kaimynystėje. Didėjanti kačių, galinčių pasigirti devyniomis gyvybėmis, populiacija daugelį neramina, bet tuo pačiu ne vieną ir pralinksmina.
Šios mūsų alėjoje gyvenančios katės turi savo aiškiai apibrėžtas teritorijos ribas. Įprastai pirmo, antro ir trečio aukšto peliagaudžiai stengiasi laikytis savo aukštų, gal tik išskyrus alkio išprovokuotus antpuolius virtuvėse, esančiose už jų teritorijų ribų. Terasa yra išskirtinai rezervuota mažiesiems, nors retkarčiais laižymosi procedūroms bei pasideginimui saulutėje ja pasinaudoja ir aristokratai iš buvusiojo Siamo. Kai kurie katinai įsigudrina susirasti jaukų kampelį pamurkti ir pasnausti tokioje vietoje, kur vos yra vietos kojai padėti, pavyzdžiui sargo būdelėje, kurioje jau galbūt snūduriuoja kitas murkiantis bičiulis. Dievas apdovanojo kates dvejais balso aparatais – vienu murkimui, kitu miaukimui. Ypatingomis progomis keletas apylinkės kačių sopranų savo naktiniais orkestrais paverčia vietinius gyventojus neužmingančiais klausytojais.
Kai kuriuos gyventojus, norinčius gyventi švariai tarsi išsilaižiusios katės, erzina, kai pilkieji murkliai sujaukia nusistovėjusią tvarką. Čia įsikūrusiems vanagams atrodo, kad kates reikėtų išvaryti su botagu ir kuo toliau. Tuo tarpu balandžiai nėra iki galo apsisprendę ir laukia, iš kurios pusės papūs vėjas. Taigi, kol kas neaišku, kas ryšis sutramdyti šias kates!